Noriu pašnekėti iš dalies apie idėjų krizę, iš dalies apie burbulus. Ekonominius burbulus, ir idėjų burbulus. Visad mėgau analogijas, nes jas pasitelkus galima vaizdingiau perteikti mintis.
Tai, pradžiai toks vaizdas: žaliavų treideris prekiauja variu commodities rinkoje. Jis žino, kiek vario ir už kokią kainą buvo nupirkta per praeitą laikotarpį (praeitą mėnesį sakykim), ir gali įtarti, kiek vario ir už kokią kainą bus nupirkta per einamąjį laikotarpį. Jis stebi naujienas apie vario gavybą (pasiūla) ir jos pokyčius, bei apie industrijas kuriose varis naudojamas (paklausa) ir jos pokyčius. Nuo pasiūlos ir paklausos pokyčių priklausys, kokiame kainų ir kiekio lygyje susidarys naujas ekvilibriumas.
Varinė viela. Va.
Labiausiai treideriui įdomu, ar naujas ekvilibriumas reikš, kad mėnesio gale vario kaina pakilo, ar kad nukrito. Kitaip tariant, jį labiausiai domina koks bus naujas konsensusas vario rinkoje – už kiek vario išgavėjai bus pasiruošę parduoti, o industrija pirkti. Ir esminis žodis čia yra konsensusas. Tai nuspėdamas, jis gali atitinkamai pasiruošti.
Tarkim, sužinojęs apie vario išgavimo padidėjimą jis gali nuspėti, kad kaina kris, dėl to jam vertėtų šortinti varį (parduoti pasiskolintą varį), ir uždirbti iš kainų skirtumo. O sužinojęs apie užsakymų varį naudojančiai industrijai padidėjimą, jis gali nuspėti kainų augimą, tad kad uždirbtų, jam reikėtų tiesiog dabar nusipirkti vario ir jį palaikyti iki periodo pabaigos.
Bet esminis žodis čia yra konsensusas. O konsensusas tokioje industrijoje paprastai susidaro dėl daugmaž objektyvių priežasčių. Kiek kitaip yra su, pvz, auksu. Istoriškai auksas labai ilgai naudotas kaip pinigas, vėliau jau pinigais buvo auksu dengti bank-notai. Bet pats auksas mūsų sąmonėse ir pasąmonėse magiškai susisiejo su turtais. Nors pats auksas savaime nekuria jokios pridėtinės vertės, kai kas į jį vis dar žiūri kaip į investiciją*. Ir nors auksas galėtų pasitarnauti, kaip nuo infliacijos apsaugoti pinigai**, rinkoje jo kaina neadekvačiai šokinėja dėl žmonių nesupratimo, mitais paremtų lūkesčių, ir tiesiog, pati iš savęs.
Naujų laikų „Aukso karštinė“.
Na, bet tiek to apie tą auksą. Pakalbėkim apie idėjų konsensusą. Arba apie vyraujančias ideologijas.
Viena labai keista ideologija, šiais pokriziniais laikais susilaukianti labai daug kritikos yra neoklasikinė ekonominė doktrina. Dabar jau visi jos kratosi. Didžiausi mano žinomi šios ideologijos apologetai nuo mano galvos viršaus*** būtų ekonomikos Nobelio premijos laureatas, efektyvios rinkos hipotezės apologetas Eugene Fama, bei buvęs JAV FED’o chairman’as Alan Greenspan, kuris kiekvieną didesnį ar mažesnį ekonominį neramumą imdavosi glaistyti lengvų pinigų politika – atsukdamas kredito kranelį, efektyviai, įliedamas naujus pinigus į ekonomiką per komercinius bankus. Tokie sprendimai buvo daromi remiantis:
1) matematizuota neoklasikine mikro ir makroekonomikos teorija, kur kiekvieną sprendimą ekonominėje politikoje yra galima paaiškinti primityviais „Ceteris Paribus“ modeliais;
2) monetaristiniais sprendimais pagal M. Friedmano idėjinę mokyklą (Chicago, arba fresh water), kuri skelbė, kad stabiliam ekonomikos augimui yra reikalinga pastovi nuosaiki infliacija, o neramumus rinkoje lengviausia yra išspręsti per monetarinę politiką – darant įtaką pinigų kiekiui per palūkanų normas, bet ne per fiskalinę politiką – keičiant mokestinę aplinką, ar subsidijuojant žlungantį verslą ar skurstantį žmogų – geriau tegu bankas įvertina kuris verslas gali dirbti pelningai, finansuoja verslą, o šis jau įdarbina tą skurstantį žmogų, tokiu būdu bus mažiau iškraipoma rinka;
3) bei, mano mėgstamiausia – efficient market hypothesis, kuri investuotojams sakė, kad net nebandyk aplenkti rinkos – geriau investuok ilgam laikui, kopijuodamas didžiuosius banginius. „Stocks in the long run“ – knygos pavadinimas, tapęs klišine fraze, reiškusia, kad pirk nukritusias akcijas ir laikyk, laikyk, laikyk…
Alanas giriasi.
Dabar, kuri iš šių idėjų buvo įdomiausia?
Žinoma, krizei įtakos turėjo visų šių idėjų samplaika, tai yra, jos visos kartu. Tačiau didžiausią įtaką turėjo manau vienareikšmiškai efektyvių rinkų hipotezė. Ji yra pati paradoksaliausia ir įdomiausia, ir daugiausiai bėdų pridariusi.
Manau daug kam intuityviai suprantamą dalyką pasakysiu. Kas įvyksta, kai efektyvi rinka pati apie save nusprendžia, kad ji yra efektyvi? Teisingai – vis daugiau ir daugiau rinkos dalyvių leidžia sau pasileisti pasroviuj, nes juk rinka efektyvi. Taigi, konsensusas visuomenėje susidaro kažkur už objektyvumo ribos. O kai dauguma lemiamą sprendimą priimančių rinkos dalyvių irgi yra pagauti „amžino augimo“ manijos, kažkokio efektyvios rinkos suobjektinimo ar net sudievinimo, pasiekiamas lūžio taškas.
Lūžio taškas yra tada, kai įsivyrauja ideologinis konsensusas, tačiau dėl suvokimo stokos mitai nugali. Tuo metu prasideda savęs valgymas.
Kita ideologija, sukėlusi ne tai kad burbulą, bet gal greičiau atvirkščiai – suėdusi save iš vidaus ir sukėlusi savotišką antiburbulo sprogimą – buvo komunizmas sovietų sąjungoje. Beveik visų rinkų uždraudimas ir žmonių darbo nusavinimas „valstybės labui“ buvo tiesiog nerentabilus, jau nekalbant apie elementarias žmogaus teises. Ir korupcinis savo esme režimas galėjo gyvuoti iki pirmo didesnio babach. Iš pradžių gal dalis žmonių ir buvo idealistai tikėję, kad kažkas gal iš to ir išeis, bet po dešimtmečių bullshito, užteko daugiau ar mažiau vienos nesekmės – naftos kainų kritimo (o sovietai laikėsi ant naftos eksporto, už tai pirkdavo tiesiog grūdus savo piliečiams, nes patys nesugebėjo užsiauginti pakankamai; planuotojai mat!) – ir visa sistema ruxnula. Konsensusas buvo tik toks, kad aš žinau, kad man blogai, jis žino, kad jam blogai, bet yra sistema, ir mes viens kitam sakom tai, ką diktuoja sistema, nes nenorim būt juoda avis tarp baltų varnų. Iš esmės, sistema paremta baime ir melu.
Čia kaip ir nėra ko daugiau plėtotis. Kaip ir žaliavų rinkoje konsensusui esant per toli nuo realybės atsiranda arbitražo galimybė, taip ir čia atsirado „sprogimo“ galimybė.
Translation: It’s a monopoly! And it sucks.
Trečia ideologija, gal ir ne tokia baisi, bet panašiai kaip investavimas į auksą, yra paremta mitais. Apie ją Aušra Maldeikienė rašo savo knygoje Melo Ekonomika. Ją galima pavadinti paramos verslui ideologija.
Taigi, konsensusas yra toks, kad verslas yra visa kuriantis, o valstybė, teisėsauga, teismai, sveikatos apsauga, švietimo sistema, vyriausybė ir net seimas – tik išlaikytiniai. Tai taip labai primityviai paėmus, jei jau verslas yra visa ko ištakos ir pradžia, reikia remti verslą. Kai išties verslas pagal apibrėžimą turi išlaikyti save, teikdamas visuomenei tai, už ką ji pasiruošusi sumokėti. Jei verslas toks, kokį jį suvokia visuomenė pats savaime yra gėris, visuomenėje lengviau prastumti visokias lengvatas verslui, mažesnį dividendų bei pelno apmokestinimą nei pvz. darbuotojo darbo užmokesčio apmokestinimą. O visuomenė nevisad iki galo supranta verslą.
Žlugo kolūkis – tegyvuoja kolūkis!
Iki šiol gajus mitas, kad Lietuvai reikia gamybos. Žmogus paskui ir racionalizuoja: nu va, mes nieko negaminam, užtai blogai ir gyvenam, dėl to ir atlyginimas mano mažas. Tuo tarpu nesuprasdamas, kad jo darbo užmokestis apmokestintas vienu didžiausių efektyviu mokesčių tarfifu pasaulyje. Žmogus tada sąmoningai ar nesąmoningai aukojasi verslo naudai, vardan to, kad pats galėtų gyventi geriau vėliau. Sutinka su mažu atlyginimu.
Dar vienas su tuo tampriai susijęs mitas, kad visą šalies turtą lemia eksportas.
Pastebėkite: apie eksporto nenuginčyjamą naudą dažnai kalba tie patys žmonės, kurie nori, kad Lietuva būtų tuo pat metu labai savarankiška (pvz. Rolandas Paulauskas), ir daug eskportuotų. Daug gamintų, daug eksportuotų, ir būtų savarankiška. Mikro lygmeny, tokie lozungai gal ir veikia, bet ne makro. Šiaurės Korėja ir Baltarusija – puikūs savarankiškumo pavyzdžiai. Deja, savarankiškumas greitai baigtųsi, jei ne smurtinis režimas. Paradoksas tas, kad būtent dabar mes esam į eksportą orientuoti, ir būtent dėl to nesavarankiški, nes pagal pragyvenimo kaštus žmonėms žvarboka darosi (apie šildymą kalba), tiesiogiai ir netiesiogiai remiamas eksportuojantis verslas, kai tuo tarpu reali žmonių perkomoji galia vidaus rinkoje vargiai beauga. Todėl vėlgi paradoksas: didžiausia parama verslui (ir visai ekonomikai) būtų adekvatūs atlyginimai jų pačių darbuotojams****.
Taigi, kas dabar iš viso šito? Ogi nieko. Kalbėtis reikia, ir diskutuot. Ir kai jau nusprendei, kad išsiaiškinai kaip yra, kai visi kambaryje su tavimi sutinka, galvok iš naujo, ar tikrai nepakliuvai į ideologines pinkles. Nes iš ideologijos seka smukimas vienokia ar kitokia forma. Implosion or explosion, ne taip svarbu. Svarbu, kad ne abu kartu.
Va.
—————————————————————–
*Kai investuoji į kokią bendrovę, tai uždirbti gali dėl to, kad bendrovė teikia paslaugą, ar gamina gaminį, padengia savo kaštus, ir dar gauna pelno, be to, jei tikėsim efektyvios rinkos hipoteze, įmonės akcijos vertė gali šimteriopai viršyti jos įstatinį kapitalą, nes rinka į akcijos kainą jau įskaičiavo ateities pelnus… Yeah, right…
**Domėtis reiktų aukso standartu, libertarais, tea party liberalais, Ron Paul pasekėjais, anarcho-kapitalistais ir taip toliau… Peter Schiff, Stefan Molyneaux…
***Tegu kalbajobai nesupyks.
****Čia tikrai nesiimsiu ginti minimalios algos didinimo. Mes neturėtume būti tauta, kuri nori didesnio minimumo. Mes turėtume būti tauta, sovokianti savo vertę ir kolektyviai – ir visi po vieną – siekianti net ne vidutinės algos augimo, o atlyginimų medianos augimo. Kitaip tariant, turim žinoti, kiek vertės sukuriame įmonei, ir užimti atitinkamą derybinę poziciją. O kas dėl minimalaus atlyginimo kėlimo – savaime aišku, kad dabartinei ūkio struktūrai esant daliai verslų būtų žymiai sunkiau išsilaikyti. Dalis bankrutuotų. Mano diletantiška akim žiūrint, ilgesniam laikotarpy laimėtų įmonės orientuotos į vidaus rinką ir į pirmo ir antro būtinumo prekes – tas pats agurkų fabrikas, ar ta pati Maxima. Tuo tarpu dalis eksportuojančiųjų pralaimėtų. Kad eksportuojančiųjų nereikia remti, tai vienas dalykas, bet, kad juos dirbtinais barjerais reiktų stumti iš rinkos ir vapšė out of existance, tai čia irgi nenormalu. Ką tada veikti mažą pridėtinę vertę kuriančioje siuvykloje dirbančioms moterims, kurioms apkarpys etatus, ar iš vis siūvykla užsidarys dėl pakelto minimalaus atlyginimo?
