Pagrindinis ekonomikos dydį nulemiantis veiksnys.

Turbūt labai rizikuoju šiuo postu:
1) susilaukti kaltinimų konspiracinių teorijų propagavimu, ar dar kuom nors (taip nėra. Konspiracinės teorijos man kaip mokslinė fantastika – fun to contemplate), ir
2) sukelti rezonansinę žiovulio bangą, kai tie trys mano skaitytojai (labas, mama!) perskaitys straipsnio pavadinimą. Tebūnie.

Pagrindinis ekonomikos dydį nusakantis veiksnys yra pinigų kiekis apyvartoje. Apyvartos greitis taip pat svarbus, tačiau kiekis svarbesnis.

Kad per daug nesigilinčiau į detales, yra keli pagrindiniai pinigų tipai: 1) grynieji, 2) bankų sąskaitose esantys on demand depozitai, 3) terminuoti indėliai.
Indėliai ekonomistų dar būna skaidomi į įvairius laikotarpius ir panašiai. *

Taigi, kas nulemia kiek gi pinigų bus apyvartoje? Ar pinigų kiekis dažnai kinta? Kodėl nesibaigia infliacija? Kada infliacija reiškia pinigų nuvertėjimą, žmonių daugėjimą (paklausos augimą), išteklių sekimą (pasiūlos smukimą)?

Trumpas atsakymas: pinigų kiekį iš esmės nulemia bankai. Pinigų kiekis kinta kasdien.

Tiksliau, komerciniai bankai bei jų klientai, imdami kreditus, nesvarbu ar tai paskola būstui įsigyti, ar kreditinės kortelės overdraftas, sukuria naujus pinigus.

Kitavertus, kaskart grąžindami paskolą bankui žmogus, verslas, biudžetinė įstaiga ar gyvūnų prieglauda naikina pinigus.

Kaip tai naikina?

Va taip. Elektroniniai pinigai grįžta į banką, o jo buhalterinės apskaitos žurnale ties eilute „Turtas“ išnyksta suma, kurią grąžino skolininkas. Bankui lieka tik skolininko sumokėtos palūkanos.

Nepakankamai aišku?

Jonas skolinasi iš banko €100 su 24% metinių palūkanų (labai realios palūkanos. Teko pačiam tiek mokėt). Bankas lyg ir iš kažkokių depozitų, gal iš rezervų ar dar iš balažin kur paima tuos 100 euriukų ir perveda, transferina į Jono sąskaitą. Atrodytų, Jono balanse +100 pinigų, banko balanse -100 pinigų, bet ir +100 turto (gautini pinigai).

Iš tikro jokio transfero iš kažkur (pvz., kokio Petro indėlio) į Jono sąskaitą bankas nedaro. Tiesiog sukuriami nauji pinigai (taip – iš oro) ir iškart įdedami į Jono sąskaitą.

Depozitai guli kur gulėję, rezervus tik šiek tiek teks padidinti ir indėlių draudimo įmoką sumokėti.

Suprimityvintas realus vaizdas toks: Jono sąskaita, turtas: +100, įsipareigojimai: +100 bazė, (+24 palūkanos po metų).

Banko sąskaita, turtas: +5 rezervas, (+24 po metų gautinos palūkanos (realiosios banko pajamos)), +100 gautini pinigai (bazė), -5 pinigai (už rezervą, bet susimokėt vis tiek realiai reik iki ketvirčio pabaigos), -100 Jonui pervesti pinigai (paskola).

Tikiuosi labai neprivėliau. Judam toliau.

Taigi, kas įvyksta, kai Jonas po metų grąžina paskolą su palūkanomis bankui. Banko neigiamas pinigų balansas iš -100 tampa +24, gautini pinigai iš +100 ir +24 tampa 0. (Rezervą galima sumažinti tais 5%, susigrąžinti įneštus 5 pinigus, tad -5 pinigai tampa 0, +5 rezerve tampa 0.) Bankui lieka +24 už palūkanas. Tai yra jo pajamos.

Kas čia buvo? Tarsi bankas tų 100 pinigų ir neturėjo, nes juos atgavus balansas susitraukė iš abiejų pusių, tačiau palūkanas už juos pasiėmė. Na, tokia moderni pinigų mechanika (yawn).

Išdavė paskolą = sukūrė naujus pinigus, paskolą pilnai atgavo = pinigus sunaikino (išskyrus palūkanas).

Ar čia viskas gerai ar ne visai, paliksiu gal radikalesniems veikėjams aiškintis. Bet tokia yra realybė.

Tai vadinama dalinių rezervų sistema. Ji sulaukia kritikos tiek iš kairės tiek iš dešinės.

Kairieji dažniausiai nori atsikratyti bankų ir visą pinigų kūrimo darbą atiduoti centriniam bankui arba tiesiog valstybei. Šias idėjas palaiko įvairūs ekofašistai, MMTšnikai, ekonominio stimulo šalininkai, darbo vietų kūrimo programų propaguotojai.

Iš dešinės geriausiai girdimi naujieji austrai, libertarai, anarchistai, kurie norėtų arba aukso standarto, arba kitokiomis gėrybėmis dengtų nepajudinamų pinigų, ar kokių kriptovaliutų kaip bitcoin, ar dar kažko, prie ko nagų negalėtų prikišti valdžia ar SJW**.

Kad sistema funkcionuoja taip, kaip ji funkcionuoja, pripažįsta tiek Bank of England , šie veikėjai Positive Money . Perry Mehrling sukūrė ištisus du kursus kuriuos galima pasibaigti Coursera platformoje apie šiuolaikinę bankų ekonomiką , Steve Keen, Richard Koo ir krūva kitų.

Kas neramina, (bet tuo pačiu ir džiugina, kad, lyg ir, vis daugiau kitaip mąstančių) tai kad mainstream ekonomistai bankų įtaką ekonomikai modeliuoja su prielaida, kad visos paskolos yra tarp consenting adults, t.y. veiksnių pilnamečių žmonių, savanoriškai priimančių sprendimą: pirmas (arba keli) skolintis, o antras (arba keli) skolinti. O bankas tik sutarpininkauja ir už tai pasiima savo dalį. Taip vadimamas Loanable Funds modelis, anot kurio paskolos davimo/ėmimo faktas bent jau tiesioginės įtakos kitiems rinkos dalyviams beveik neturi. Ką jau kalbėt apie iš to plaukiančia socialinę įtaką…

Tačiau įtraukus į ekonomistų modelius pinigų kiekių pokyčius priklausomai nuo bankų aktyvumo/visuomenės nuotaikos ar nusiteikimo imti naujas paskolas ar greičiau atidavinėti senąsias, pamatytume, jog pinigų kūrimo/naikinimo procesas yra kone kiekvieno ekonominio burbulo centre.

Ypatingai pro pirštus ekonomistų iki pat dabar yra pražiūrimas privataus sektoriaus paskolų portfelis, ir primygtinai žiūrima į valstybės sektoriaus skolas, naudojantis modeliais, kurie sako, kad jei dabar valstybė skolinasi, reiškia vėliau ji kels mokesčius, reiškia žmonės mažiau pirks ateity, reiškia įmonės mažiau uždirbs, reiškia investuotojai mažiau uždirbs, reiškia reikia kelti palūkanas, ar nešti iš tos šalies kudašių su visom investicijom, tik kur?… Supratot. Logika aiški.

Modelis logiškas, tik nepilnavertis, nes neatspindi realaus ekonomikos dydžio pokyčių, nulemtų ar nulemsiamų privataus sektoriaus paskolų portfelio pokyčių. Ir dėl šios klaidos savo laiku buvo kaltas tiek Paul Krugman (lyg ir), tiek, iki šiolei, Christine Lagarde, ir krūva biurokratonomistų, ar technokratonomistų, kurie sėkmingai į pasaulį žiūri pro tuos pačius akinius, pro kuriuos nesugebėjom pamatyti, kad ekonomika artėja prie skardžio.

Jie kalba apie tai, apie ką supranta: institucijas, šešėlinę ekonomiką (tiksliau, šešėlinę bankininkystę, išvengiančią specifiškai kreditų institucijoms taikomų reguliavimų, o ne šiaip mokečių nemokančius šešėlinius greitakreditininkus), derivatyvus. Viskas labai svarbu ir gerai, bet jie gal tingi, gal laukia, kol rimti žmonės pradės rimtai žiūrėti į alternatyvius modelius, ir kol iš visuomenės atsiras spaudimas šioks toks. Nes kol kas tai truputį nykuma apima klausantis jų konferencijose

Steve Keen jau turbūt pusę pasaulio apkeliavo su savo greitakalbėm paskaitom apie tai, kad ekonomikos augimo trendas beveik visada seka paskui privačių paskolų porfelio augimo teendą.

Arba duomenimis, kad nedarbo rodiklis išauga krentant paskolų porfelio dydžiui (kažkuriais atvejais koreliacijos koeficientas -0.89 – tai yra, koreliuoja labai stipriai į priešingas puses).

Iš esmės, šis mano įrašas yra trumpas atpasakojimas viso to, ką Steve Keen pasakoja savo paskaitose.

Kaip bebūtų, gal kai kas jau žino viską, ką čia parašiau. Kitiems gal neskanu a’la stumt ant bankų (anoks čia stūmimas, tiesiog faktų konstatavimas, kad būtų galima suprast apie sistemą ir kokią būtų efektyviausia politiką taikyti mūsų bendroms problemoms spręsti. Aš šiuo metu net ir nesugalvočiau labai jau ten geresnės sistemos nei dabartinė. Tik turim mažiau mitais vadovautis. Aukso standartas, bijau, kad nieko neišgelbės. Bitcoinai man labiau patiktų, nors gal kas ir pasiginčytų…). Likusiems, tikiuosi bent jau įdomių nuorodų pateikiau.

_______________________________
*O dar būna centriniame banke vartomi tarpbankiniai pinigai, kurie bankų naudojami rezervams dengti. Šiuos rezervinius pinigus gali (ir labai dažnai taip ir daro) skolintis ir skolinti vieni kitiems, kai pamato prieš užbaigdami finansinį mėnesį ar ketvirtį, kad išdavė truputį daugiau kreditų nei galima.

** Social Justice Warriors always lie. [Citation needed]

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos