Lietuvos ribos

Jei žiūrėsime į šalies ekonomiką, kaip į supaprastintą „gamybos“ procesą, kurio gamybos objektas – šalies BVP, tai, pasitelkę apribojimų teoriją (TOC) galime pabandyti ieškoti silpnosios grandies, kuri turi didžiausią neigiamą įtaką proceso rezultatui. Dažniausi kandidatai į šią vietą yra per dideli mokesčiai(komunaliniai, PVMas, akcizai, darbo jėgos apmokestinimas ir reinvestuojamo kapitalo apmokestinimas), blogos sąlygos verslui(čia pavyzdžių manau net nereikia), biurokratinis aparatas su savo pinklėmis(pavyzdžių taipogi pakankamai), mokslo žmonių ir specialistų negebėjimas pritaikyti savo gebėjimų rinkoje(kiek kartų girdėjote, kad „šitiek specialistų, kvalifikuotų protingų žmonių, o dirba antrarūšius darbus. Šitiek neišnaudoto potencialo…“) ir panašiai. Sistema labai sudėtinga, kad tinkamai įvertintume visus jos apribojimus.

Į pagalbą galime pasitelkti makroekonominius rodiklius, tokius kaip nedarbo lygis ir užimtumas, efektyvūs mokesčių tarifai (kiek kas iš tikro sumoka galų gale), užsienio prekybos balansas (vis dar neigiamas? Po šitokio eksporto augimo?) ir biudžeto deficitas.
Ties nedarbu atrodo viskas aišku – reik ekvilibriumą „pagauti“ ir viskas bus O.K., tik, kad ilgokai jau to ekvilibriumo nesiseka pagauti. Su mokesčiais jau įdomiau: visos valdžios daugiau ar mažiau stengiasi subalansuoti biudžetą, tik vis kažkieno sąskaita. Ieškoma socialinių grupių, veiklų ar pajamų rūšių, kurioms neva tai buvo per gerai, ir jas apmokestinama, kad kaip nors susirinktų tas biudžetas. Kairieji linkę „bausti“ verslą, o dešinieji ieško būdų jam paremti (na bent ideologiškai taip turėtų būti, bet kartais būna kone atvirkščiai – ypač iš kairiųjų girdime krūvą lozungų apie socialinį teisingumą, tačiau užkulisiuose pasidaroma kaip kam reikia, pagal principą „visi lygūs, kai kurie lygesni“).

Šalies ekonominės veiklos tikslas nėra vien teigiamas užsienio prekybos balansas. Neigiamas balansas, žinoma, blogiau negu teigiamas, tačiau teigiamas gali būti blogiau negu nulinis. Tuoj paaiškinsiu. Teigiamas balansas reiškia, kad yra kaupiamos atsargos. Nieko blogo yra turėti atsargų žiemai, tačiau pats atsargų kaupimas iškreipia rinką. Kas nutinka, kai susizgrimbama kaupti atsargas jau žiemai atėjus? Čia labai tiktų nuoroda į Rabinovičius rašytą tekstą apie parduotuves sovietmečiu, kai „nieko nebuvo, bet visi visko turėjo“, nes 1. dėl rinkos nebuvimo valdžia nežinojo ko ir kiek gaminti, 2. dėl bukos korupcijos pačiam žemiausiam lygmenį pardavėjos pirmos susišluodavo deficitinės prekes, 3. kadangi lentynos būdavo visad tuščios, kas likdavo po pardavėjų būdavo greit išgraibstoma paprastų žmogelių, kuriems pasisekdavo. Ar išvis buvo įmanoma išgyventi tais laikais nekombinuojant?

Dėl tų pačių kaupimo priežasčių mano manymu stringa JAV FED stimulo paketai (iš viešos kišenės pinigai, grubiai tariant, pervesti didiesiems bankams, kad šie toliau finansuotų ekonomiką, tačiau procesas įstrigo – žmonės bijo skolintis, o bankai bijo skolinti. Šiam procesui sustojus dėl multiplikatoriaus dar labiau susitraukia laisvų pinigų kiekis rinkoje). Dalinių rezervų sistema nepasižymi dideliu stabilumu, tad bankų paskata augintis „lašinius“ tik didėja.

Pats kaupimas man atrodo yra labai žmogiškas ir psichologinių veiksnių nulemtas reiškinys. Viskas labai paprasta – žmonės siekia saugumo ir kaupia. Tą daro senyvo amžiaus žmonės, kurie užaugo ir vystėsi nepritekliaus sąlygomis, tą lengvesne ar sunkesne forma darome ir kiekvienas iš mūsų. Tai bendražmogiška, ir paveldėjom ši bruožą matyt iš kokio žinduolių bendro protėvio burunduko-žiurkėno.

Turbūt teko girdėti sakant, kad šalies ekonomika stovi tarsi ant dviejų kojų: eksporto ir vidaus vartojimo. Viena koja jau tvirta, o kita šiek tiek raiša, atsigauna lėčiau. Norėčiau stabtelėti ties pastarąja.

Vidaus vartojimo koja raiša dėl daugelio priežasčių. Didelę dalį to, kas galėtų būti išleista vidaus vartojimui pasiglemžia šildymas. Darbo jėgos apmokestinimas taip pat neadekvatus. Vartojimo mokesčius jau tiek to – palikim ramybėje (vardan to ekonominio šešėlio ciniško gaudymo visi yra apmokestinami daug – net ir tie kurie negauna juodų pajamų).

Gal 11 klasėje per istorijos pamokas mūsų istorijos mokytoja ir auklėtoja pasakojo apie carinės Rusijos laikais (berods) buvusios LDK teritorijoje esančiame dvare vystytą projektėlį. Baudžiava dar nebuvo panaikinta, tačiau kažkoks keistuolis dvarininkas užsimanė industrializuoti šalį, nusižiūrėjęs nuo anglų. Pastatė jis porą cechų prie dvaro, įdarbino baudžiaunykus. Viskas būtų buvę gal ir gerai, tik kad išskyrus kitus dvarininkus niekas neįpirko tų gaminių (baldai ten buvo, ar kas – irgi nebepamenu). Kitaip tariant, silpnas vidaus vartojimas – o tiksliau baudžiava – buvo didžiausias tuometinis sistemos apribojimas.

Tags: , ,

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos