Kaip ant triženklių palūkanų pasimoviau

Viskas prasidėjo 2008 rudenį, kai su pora klasiokų sulaukę pilnametystės nusprendėm išmėgint jėgas prekyboj vertybiniais popieriais. Klasiokas sakė, kad pasitikrino visuose bankuose, ir būtent SEBe tuo metu įvairūs komisiniai VP prekybos mokesčiai buvo mažiausi. Tai mes visi tryse ar keturiese po pamokų šovėm į SEBą Laisvės alėjoj atsidaryti po einamąją ir po vertybinių popierių sąskaitą.

Na, investavimui pinigų atsidėjęs dar nebuvau, gal tik kokius du šimtelius. Ir štai, prisijungęs prie savo internetinės bankininkystės, landžiodamas po tą internetinę biržos brokerio sistemą, užtikau pasiūlymą. Ar tai buvo tiesiog foninė reklama, ar tai buvo asmeninė žinutė, jau nebepamenu. Bet pasiūlymas buvo daugmaž toks: „Pirkite SEB rytų europos obligacijas susietas su akcijomis. Išpirkimo data 2012 rudenį, investavimo koeficientas 210% (šitas skaičius ypač didelis), nominalo kaina 98Lt.“.

Žinoma, velnio aš supratau tas obligacijas, o dar kažkokias su akcijomis susietas. Tuo metu atrodė „nu, tai 210% gal ir daugoka, bet tai čia per keturis metus, tai išsidalina maždaug po 25 Lt per metus ir gaunasi viskas. Galų gale, gi krizė, bankams matyt labai pinigų trūksta, kad tiek sutinka mokėt.“

Aiškumo visur trūko, prisiminus. Išvis tokia mintis kirbėjo, kad čia to banko gali visai nelikt po tų keturių metų, bet jei liks, tai grąža nebloga.

Tai vat, galvoju, pasimėginsiu. Nusipirkau vieną tą obligaciją ir tupiu. Akcijų įsigyjau kiek vėliau, kažkur po metų laiko, bet visą tą laiką obligacija užmiršta tupėjo mano VP sąskaitoje. Jei neklystu, mokesčiai už vertybinių popierių laikymą buvo apie 5-10Lt per metus (o gal per pusmetį). Dar gaudavau, pamenu, žinutes, kad iš mano sąskaitos nuskaičiuotas mokestis už VP saugojimą.
Tuo tarpu už prekybą vertybiniais popieriais komisinis buvo berods 2,4% nuo sandorio vertės, bet ne mažiau 5Lt.

Na gerai, all is legit, pats suprantu, kad komisiniai tave ėda, kol tu portfelyje nevartai bent kiek didesnių sumų. Bet judėkim toliau.

2009 metų pavasarį savo portfelyje pamačiau, kad obligacijos kaina jau visi 118 Lt. Buvau girdėjęs apie obligacijų atkarpas, ir buvau girdėjęs apie akcijų dividendus. Asociatyvinis mąstymas pakišo koją, ir suvedžiau, kad čia pabrango, turbūt, prieš atkarpinį mokėjimą. O jei obligacija ir neatkarpinė, tai vis tiek pabrango, dėl ko nors kito. Juk jei obligacija turi „kainą“, vadinasi kažkas ją už tiek perka?

Gerai, galvoju, užteks man 18 litų per pusę metų, visai neblogai čia. Noriu parduot, internetiniam brokery spaudinėju viską ten, taip toliau – nu neleidžia. Rašo, atvykite į artimiausią banko padalinį. Pasiskambinau paklaust – sako, taip, jūs šią obligaciją galit parduoti tik jei fiziškai atvyksite į padalinį. Nu nieko sau, galvoju. Kitų įmonių akcijų ir fondų prekybai tarpininkauja internetu, net su užsieniu, o čia kažkokiai obligacijai jau atvykti reikia, parašų reikia.. Gerai, tiek to. Paturėsiu aš ją dar truputį, galvoju.

Kažkurį kartą tą patį pavasarį visai netyčia buvau netoli SEB banko ir turęjau laiko, tai užėjau. Mažai ką išsiaiškinau – tik tai, kad dar turbūt kils, todėl verta laikyti, kad, jeigu vedęs, tai reikia žmonos parašo parduodant, na ir dar ten kažką. Žodžiu, nusprendžiau dar palaikyti.

Iki pat 2009 metų galo, obligacijos kaina kilo. Sustojo ties 124Lt, na, kaip ir kad buvau primetęs iš pirmo paviršutinio žvilgsnio į tas 210% „palūkanas“.

Tuo metu pradėjau kas mėnesį atsidėti po šimtą-kitą investavimui į akcijas. Na, čia kita tema, tik, kad pradėjau dažniau lankytis SEBo internetinės bankininkystės svetainėj. Su akcijomis iš pradžių irgi sekėsi neblogai, per du-tris mėnesius pakilo apie 5%, tiesa, po to krito, bet aš, galvoju, reik „buy low-sell high“ daryt, kaip visi rimti dėdės šneka, ir ilgai laikyti. Galų gale po 5 ar 6 mėnesių šokau į minusą kokius 6%. Akcijas pardaviau su nuostoliu, ir kuriam laikui pamiršau tą reikalą. Tuo metu ir obligacija buvo nukritusi iki 114Lt. Dar atsigaus, galvoju.

Visą tą laiką obligacija saugiai ir ramiai gulėjo tarp mano vertybinių popierių. Į akcijas investuoti pradėjau jau atsikraustęs į Vilnių studijuoti. SEB banke nesilankiau nuo pat išvykimo iš Kauno ir iki pat šio rudens.

Taigi, šį rudenį skambina man namiškiai iš Kauno, sako, atėjo laiškas iš banko. Sakau, tai atplėškit, tingiu važiuot, vistiek nieko svarbaus turbūt. Tai va, sako, obligacijų išpirkimas, taip toliau, 112 litų. Nu nieko sau, galvoju, nu tai turbūt, kad ne palūkanų norma ten buvo tie 210%, bet kad tokia maža suma? Po keturių metų? Nu c’mon.

Jungiu durnių, einu į banko skyrių. Pasakau, daugmaž, atėjo laiškas, kad suma vienokia, kai pirkau, ligtai kitokią reklamavot.
– Aš nekompetetinga jums šiuo klausimu pakonsultuoti, jums teks kreiptis pas vadybininką.
– Ok, sakau, tuomet tiesiog pasakykit kiek aš pinigų gavau iš tos obligacijos.
O ta vėl, labai mandagiai:
– Deja šie produktai ne mano kompetencijoj, galiu jums paskirti susitikimą su vadybininku.
– Bet jūs gi matot mano einamąją sąskaitą.
– Na taip..
– Ir matot kurią dieną kiek pinigų „įkrito“.
– Taip.
– Tai ir pasakykit man, prašau, kiek pinigų „įkrito“ tą dieną, kai vyko obligacijų išpirkimas.
Ji taip tyliai:
– Tai, šimtas dvylika..
Tuomet dar pasiskyriau susitikimą su vadybininku, atsisveikinau, išęjau.

Kitą savaitę atvykstu pas jų vadybininkę, išsiaiškinu:

1) investicinis koeficientas parodo ne obligacijų pajamingumą, ne palūkanas, kaip aš naiviai tikėjausi, o koeficientą, iš kurio dauginamas akcijų krepšelio prieaugis. Taigi, pasirodo, jei nominalas buvo tie 98 ar, paprastumo dėlei, 100 litų, tai akcijų vertei pakilus 5%, gauni 5% * 210% = 11% prieaugio. Vat tau ir 112 litų po 4 metų. Patrauklumas šio produkto tame, kad lyg tai yra ta stop-loss riba, kad berods tuos pačius 98 tai tikrai atgautum kad ir kas ten toms akcijoms benutiktų (bet tai čia irgi reiktų į sutartį pasigilinti).

2) kodėl kaina iš pradžių kilo, o po to krito, neišsiaiškinu. Vadybininkė sako, čia reiktų analitikų klaust. Nieko sau, galvoju, biurokratinė apsaugos sistema bankui nuo klientų, ar kaip? Kodėl ne vieno langelio principas? Ką, man dabar su tais analitikais dar pasiūlys susitikt?

Konspiraciją buvau tokią susukęs galvoj: obligacija išplatinta tik tarp banko klientų, biržoje „nesikotiruoja“, todėl kainos svyravimai rodo tik šios ribotos rinkos – banko ir neišprususių (non-prudent) jo klientų sandorių kainas. Na, grubiai tariant, iš pradžių bankas padarė porą fake-buyout’ų (tikrų, ne feikinių, tiesiog, labai mažos apimties), kad sudarytų kylančios vertės įspūdį. O vėliau paliko savai eigai. Įtariu, kad tokį dalyką padaryti su privačiais klientais kur kas lengviau, nei biržoje, kurią žymiai griežčiau prižiūri VPK (dabar Lietuvos Bankas).

Paskui, aišku, atmečiau tą teoriją, paprasčiausiai dėl to, kad ši obligacija iš tiesų neturėjo tikros rinkos kainos. Jos kainą iš dalies sudarė objektyviai išmatuojamų akcijų krepšelio vertė obligacijų platinimo metu + akcijų vertės prieaugis * investavimo koef (210% !!).

Tai vat bankas beveik ir neturėjo daugiau galimybių paveikt obligacijos kainos, kaip man iš pradžių buvo šmėkštelėjus mintis 🙂

3) mokestis už VP saugojimą yra 7Lt per ketvirtį. 4metai*4ketvirčiai=16 periodų 16*7= (koks sutapimas!) 112Lt.
Pridėkim 5 Lt už obligacijos įsigyjimą. 117Lt.

O aš ir galvoju, ko ta vadybininkė taip atsargiai su manim bendrauja…

Rezultatas?

Po 4 metų mano rezultatai iš obligacijos +~12%;
absoliučiais skaičiais +~14Lt;

Mokesčiai bankui: 112 už saugojimą ir 5 komisinių.

Suma summarum veiklos rezultatai <strong>~-105%</strong>. Taip – minus šimtas penki procentai. Sumokėjau daugiau, nei atgavau. Sumokėjau daugiau, nei buvau paskolinęs bankui.

Kaip mano tėvas mėgsta sakyt, nuo žioplumo nėr vaistų.

Kokias galima pasidaryt išvadas?

1) įtariai ir atsargiai vertinti bankų siūlomus taupymo produktus. Reik bent jau išsigooglinti iki galo neaiškius terminus. Tas pats galioja visokiems investiciniams indėliams, ant kurių Snoro klientai movėsi ir iki šiol kosėja, nes jų indėliai tapo surišti su banko akcijomis, todėl jie stoja į banko kreditorių eilės galą. Valstybinis indėlių draudimas galioja tik įprastiems indėliams.
O su obligacijomis atskira šneka – joms indėlių draudimas net ir neturėtų galioti.

2) bankai mėgsta neįtraukti visų komisinių ir kitų mokesčių į savo brokeriavimo programą. Veiklos rezultatuose jie tiesiog neatsispindi. Mokesčius paprasčiausiai nuskaičiuoja nuo einamosios sąskaitos. Kol sumos mažos, mokesčiai gali būti labai skausmingi, dėl to labai svarbu skaičiuoti viską pačiam. Geriausia būtų naudoti kokią prekybos stebėjimo programą, kaip amibroker ar kitą, kuri arba automatiškai įskaičiuotų visus mokesčius, arba reikalautų pačiam įvesti.

3) reikia analizuoti ir mokytis iš savo klaidų. Mėgint mėgdžioti tuos, kuriems sekasi nėra blogai. Taip pat kartoti dar ir dar kartą kas tau pačiam sekasi irgi nėra blogai. Tačiau iš skausmingų klaidų galime išmokti daugiausiai. Ši pamoka man dar ne taip brangiai atsiėjo. 100 litų tai ne bobutės santaupos. O jau paskatino pasigilinti į situaciją, pakeitė požiūrį į sandorius apskritai. Gerai pagalvojus, esu pratęs dalinti parašus į kairę ir į dešinę.

 

Šiuo tekstu dalinuosi kaip asmenine patirtimi. Tai nėra kažkokia reklama ar antireklama konkrečiam bankui, greičiau siekis atkreipti dėmesį į kai kuriuos aspektus  apskritai.
Išskyrus lengvą susierzinimą pretenzijų bankui neturiu. Parašus vis tik dėjau sava ranka.
Taip pat šis tekstas neturėtu būti suprastas kaip rekomendacija rinktis ar nesirinkti konkrečias finansines paslaugas. Galvokit savo galva, bet nepamirškit pasitarti su specialistu (gydytoju arba vaistininku :))

Tags: , , ,

Reader's Comments »

  1. By Gruodis(M3) on 2012 12 06 at 22:50

    geras straipsnis. Kaip ir forex kantoros, taip ir bankai – kad išgyventų, ieško durnių. 🙂
    Sekmės plaukiant investavimo vandenyne.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos